Santrauka: Šiame straipsnyje bus apžvelgtas olfaktoterapijos metodas, taikomas psichologo praktikoje. Sinerginiame ryšyje kartu su dailės terapija ar taikant atskirai, olfaktoterapija ne tik harmonizuoja žmogaus emocinę būseną, bet prisiliečia prie asmens emociškai skausmingos patirties. Čia trumpai apžvelgsime esminius olfaktoterapijos bruožus ir šio metodo taikymo galimybes.
Kvepalai - tai gėlių ir augalų jausmai (pranc.: Les parfums sont les sentiments des fleurs et des plantes). Taip apie augalus rašė poetas Heinrichas Heinė (1797-1856), kurio eilėraščiai įkvėpė Schubert’ą, Schuman’ą, Mendelssohn’ą ir Brahms’ą sukurti savo muzikinius šedevrus. Taigi galima drąsiai teigti, jog kvapai savo prigimtimi yra jausmų išraiška ir geba įtakoti žmogaus, kaip neatsiejamos gamtos dalies, emocinę būseną. Tokia yra paskirtis olfaktoterapijos, kuri yra dalis aromaterapijos, ilgus šimtmečius iki pat šių dienų naudojamos emocijoms harmonizuoti.
Indeliai aromatiniams aliejams (VI a. pr. m e. - I a. m. e.). Vergonos arceologijos muziejus, Graikija. Daivos Tindžiulienės nuotrauka
Olfaktoterapija (Olfactum (lot.) - uoslė; Therapia (lot.) - gydymas) - tai uosle pagrįsta disciplina, kurioje apjungiami psichologinės terapijos ir aromaterapijos principai.
Tai psichoemocinio balanso paieškos metodas, pagrįstas kvapų poveikiu. Terapijos procese nagrinėjamas kvapo ir atminties ryšio įtaka žmogaus gyvenimo istorijoje.
Skirtingai nei aromaterapija, olfaktoterapija yra palyginti jauna sritis. Šio metodo (1992) kūrėjas yra Gilles Fournil. Jis olfaktorerapiją apibūdino kaip žmogaus susitikimo su asmeninėmis istorijomis iniciatorę. Dabartyje pasireiškiantys simptomai dažnai liudija kiek ir kaip žmogus paliestas Savosios praeities. Galingas kvapų t.y. eterinių aliejų gebėjimas atgaivinti praeities emocijas grąžina mus į patirtus išgyvenimus ar traumas, kad naujai jas išgyventume, su tikslu jas pakeisti, pertvarkyti ir išsivaduoti, transformuoti [7]. Bendriausia prasme transformacija žymi jau esamų psichikos darinių pakeitimo į kitokius momentą [8]. Pradininko metodas iš dalies skiriasi nuo to, kurį šiuo metu taiko Prancūzijos klinikiniai olfaktoterapeutai.
Kitas įžymus prancūzų biochemikas Pierre Francome, kuris atlieka klinikinius tyrimus olfaktoterapijos srityje, nerimo ir nemigos tema, olfaktoterapiją pavadino trijų lygmenų santuoka: 1. žmogaus ir augalo, 2. žmogaus ir augalo biochemijos, 3. žmogaus ir jo asmeninės istorijos [14]. Olfaktoterapijoje šią trijulės “santuoką” sutvirtina olfaktoterapeutas, atliekantis klausytojo, liudininko rolę. Šioje vietoje iškyla svarbus klausimas terapeutui - kaip ne „narstyti“, o saugiai tyrinėti subtilią asmens realybę. Sukurti naują emocinę patirtį. Ši nauja tarpasmeninė patirtis dažnai labiau skatina asmens sveikimą nei interpretacijos paskatinta įžvalga [9]. Taip smegenyse kuriami
nauji neuronų rezginiai, koreguojantys ligtolinę emociškai skausmingą patirtį. [9].
Žmogaus reiškiamų emocijų įvairovė apibrėžia jo asmenines ribas. Neįsisąmonintos emocijos veikia žmogaus elgseną, darbingumą,kelia įtampą visame kūne, ko pasekoje išsivysto psichosomatinės kilmės ligos. Termino “psichosomatika” autoriumi laikomas gydytojas J.Ch. Heinrothas, kai, 1818 m. aprašydamas nemigą, pabrėžė psichosomatinę šios ligos kilmę. Vėliau britų kilmės gydytojas H. Maudsley‘s savo darbuose teigė: ”jei emocijos neiškraunamos per atvirą kūno aktyvumą ar atitinkamą darbo su psichika veiklą, jos veiks vidinius kūno organus ir pakenks jų funkcijoms” [9].
Neįsisąmonintos užblokuotos emocijos trukdo žmogui užmegzti harmoningus santykius su savimi ir savo aplinka. Žmogaus kūno kalba atspindi tam tikro jausmo, emocijos išraišką bei jų kilmę įvairiuose raidos etapuose. Mūsų kūnas mus girdi ir mūsų klausosi [13]. Pasak gydytojo H.Freyberg, prielaida atsirasti psichosomatinėms ligoms yra asmens nesugebėjimas išgyventi įsivaizduojamo ar realaus praradimo. Savo moksliniuose tyrimuose potrauminio streso tyrimų vadovas Alexander Mcfarlane atskleidė, kad [2] žmonės, kurie buvo išnaudojami vaikystėje, neretai junta tam tikrus pojūčius, dažnai neturinčius aiškios fizinės priežasties (pvz.: pilvo skausmai), girdi balsus, įspėjančius apie pavojų. Kartais kreipiantis į žmogų su paprastu prašymu, sulauki netikėtos reakcijos - įniršio, pykčio ar baimės. Tai kelia klausimą: ar kartais nesąmoningai atkartojame traumą iš praeities? Dėl šių priežasčių labai svarbu olfaktoterapiją taikyti pagrįstai, su didele atsakomybe ir suvokimu, kokie nenuspėjami žmogaus praeities vingiai. Šiuolaikinio žmogaus problema yra ne patiriamos pačios emocijas, o būtent tų emocijų nesuvokimas. “Depresyvaus žmogaus saviraiška būna labai ribota, jei tik iš viso ne užblokuota”, - teigia kūno terapijos pradininkas psichiatras Dr. Aleksandras Lovenas [1].
Žmogus gyvena trumpą laiko atkarpą, kuri priklauso jam, bet ši laiko atkarpa yra ne tik žmogaus gyvenimas - tai visuma visų kitų gyvenimų, kurie vyksta kartu… tai, kas esi, yra istorijos išraiška [1]. “Be praeities nėra ateities”
kartodavo prof. P. Baltrėnas, kuris ankstyvame amžiuje buvo su šeima ištremtas į Sibirą. Olfaktoterapija nukelia į praeities patirtis tam, kad išgydytų dabartį. Tai sutaiko žmogų su pačiu savimi, skatina sveikesnį bendradarbiavimą su kitais žmonėmis. Parinktas tam tikras konkretus eterinio aliejaus aromatas paskatina žmogų - pažinti save, savyje tūnanti dvilypumą, kad atpažinęs ir priėmęs jį, daugiau nekentėtų.
Atrastas ryšys su pačiu savimi veda į vidinę taiką, harmoniją [6].
Olfaktoterapijos esminiai privalumai
Aromaterapija yra terapinė forma, kurią žmonės tradiciškai naudoja pagerinti fizinio ir emocinio kūno harmonizavimui, stiprinimui, simptomų šalinimui ir gydymui. Ji koreguoja emocinę būseną, bet ne ieško tų emocijų atsiradimo priežasties, t.y. nėra psichologinės sąveikos su emocijų suvokimu ir jų išrišimu. Tuo tarpu olfaktoterapija gilinasi į pasąmonę, atskleidžia blokus ir iškelia nesąmoningas emocijas į paviršių [5].
Olfaktoterapijos metodas pagrįstas kliento sąveika su resursiniais arba darbiniais kvapais arba, kitaip tariant su “mėgstamais” ir “nemėgstamais”. Resursinis arba “mėgstamas” kvapas žmogų pripildo naujais ištekliais, džiaugsmu, energija, palaiko jį sudėtingose situacijose, pvz. kai reikia tylaus palaikymo, drąsos ar pasitikėjimo savimi. Resursinis kvapas yra asmens ištekliai einamuoju momentu. Kai kvapas tapo “nepatogus”, reiškia, kad įsijungia žmogaus savisauga. Jeigu žmogus nustoja jausti kvapą, tai gali reikšti konfliktą su savimi.
Vienas iš požymių: ”Aš nekvepiu, manęs nesupras” [13]. Darbinis arba “nemėgstamas” kvapas leidžia žmogui apsivalyti nuo jį netenkinančio įprasto elgesio ir emocinių reakcijų. Tai ne lengvas, o kartais labai skausmingas procesas. Tai pasireiškia tuo, kad jis gali pajausti „sunkią“ emociją, kuri kaip vėjo gūsis aplanko ir tenka ją išgyventi. Tai pasireiškia per pojūčius, pvz.: “apsivemsiu“, “mane pykina”, “spaudžia gerklę”, “atrodo širdis
iššoks”, “aptemo akyse”, “mane rakina”, “sustingau”, “rankos nutirpo”, “surakina kelius” ir pan. Taip pat gali iškilti įvairūs simboliai ar praeities epizodai, realūs ar papildyti vaizduotės. Reikia pabrėžti, kad šiame etape svarbus profesionalus terapeuto vedimas. Vėliau, po darbinių kvapų, įvedami resursiniai kvapai, kurie gali veikti labai švelniai, įtakoti nepastebimai ir neskubinant, suteikia atsipalaidavimą ir malonumą: “tai, ko aš visada norėjau… kaip balzamas mano sielai” ar “ kiaušinienės kvapas…”, kaip simbolis su palaikančia/resursine figūra. Resursinis kvapas, kaip atgaiva pavargusiam žmogui, nuo užplūdusių prisiminimų ir išgyvenimų. Ši transformacija pagrįsta priešpriešiniu sąlygojimu. Sugretinus baimės stimulus (dirgiklius) su malonumu, resursu ir atsipalaidavimu. „Sisteminė desensibilizacija yra pagrįsta priešpriešiniu sąlygojimu, kurio tikslas – sugretinti baimę keliančius stimulus (traumos dirgiklius) su, pavyzdžiui, giliu atsipalaidavimu ar malonumu, t.y. emocine būsena, nesuderinama su nerimu.
Taikant šį metodą, traumos dirgikliai įvedami palaipsniui, kad kliento neapimtų per stiprios emocijos“ [4]. Taip vyksta saugi transformacija. Aromatai veikia tiesiogiai limbinę sistemą (emocinė smegenų dalis), o tai leidžia apeiti mūsų sąmonės gynybinius mechanizmus ir proto kontrolę. Žmogaus gynyba pasireiškia grėsmingų minčių, jausmų, prisiminimų, nuogąstavimų blokavimu, nes jie yra „grėsmingi“ ir to pasekoje tampa nesuvokiami [9]. Siekiant sužadinti emocinius išgyvenimus naudojami specialiai parinkti aromatai, kurie sužadina vaizdinių, nekontroliuojamų minčių srautus ar kūno pojūčius. Analizuojant juos galime geriausiai “išrišti” suvokti praeities išgyvenimus ir juos lydinčius jausmus.Olfaktoterapija, panašiai kaip ir meno terapija ar metaforinės kortos, grindžiama metafora arba pernaša, tik ne vaizdinio, o kvapo pagalba.
Kiekvienas žmogus turi savo individualias asociacijas su tam tikru kvapu, kuris neša tam tikrą žinią žmogaus vidiniam “aš”. Pavyzdžiui, gvazdikėlių kvapo metafora yra "gimimas, naujagimis" nes gvazdikėlių pumpuras panašus į supamą kūdikį. Olfaktoterapeutas pasitelkdamas šį kvapą, gali padėti įžvelgti kliento vidinio skausmo priežastis, kur persipina fiziniai ir emociniai skausmai. Tai padeda klientui pasakyti – „ne“, nubrėžti ribas, išeiti iš aukos vaidmens, daryti savo pasirinkimus. Olfaktoterapijoje gvazdikėlis dažniausiai tampa “darbiniu” kvapu.
Tuo tarpu rožės kvapo metafora yra vidinio “aš” vystymosi spiralė ir kilimas į besąlygišką meilę ir priėmimą. Rožės kvapas taip pat dažnai naudojamas kaip “darbinis”, kuris padeda įžvelgti glūdinčias priežastis, susijusias su santykiu su mama (separacija), moteriškumu, pasitikėjimu. Jis gali liudyti ir paslėptą, išstumtą ar neįsisąmonintą pyktį.
Olfaktoterapijoje, kaip ir meno ar metaforinių kortų terapijoje, egzistuoja triada arba jau anksčiau minėta trijų lygmenų santuoka: klientas - kvapas - terapeutas. Klientas į savo pojūčius ir/ar vaizdinius gilinasi būtent per kvapus, kuriuos atrenka terapeutas. Kvapo poveikyje kilę vaizdiniai (ir kūno reakcijos) - tai žmogaus psichikos elementas. Vaizdiniai negali patekti į sąmonę jei jiems priešinasi jėga (ego gynybos mechanizmas). Tai dar vadinama išstūmimu. Seanso metu sutiktas psichikos pasipriešinimas, tai ir yra ta jėga, kuri sukėlė ir palaikė minėtą išstūmimą [16].
Praktikoje pasitaiko atvejų, kad klientas nefiksuoja kūno pojūčių, neturi vaizdinių. Klientas negali verbaliai ar neverbaliai užfiksuoti kylančius pojūčius ir asociacijas. Psichoanalizės pradininkas psichiatras Zigmundas Freudas tai aiškina per psichikos veiklą ir jos raidos stadijas, t.y. psichikos struktūrą. Pasak mokslininko, galime teigti, kad pasąmonėje kilę vaizdiniai, simboliai tikrinami prieš sąmonėje, tik tuomet jie gali patekti į sąmonę. Taip sąmonėje energinė iškrova pristabdoma, kad aplinkoje būtų rastas tinkamas objektas [11]. Tuo atveju, terapeuto darbas - paprašyti apibūdinti kvapą: spalvą, tekstūrą ar “jį” nupiešti. Tai gali padėti klientui įeiti į tam tikrą būseną. Seanso metu klientas nežino, kokio eterinio aliejaus kvapo įkvepia. Tai yra dar vienas svarbus olfaktoterapijos principas, kuris automatiškai pašalina racionalumą. Tai prisilietimas prie asmens realybės, subtilios realybės. Šių potyrių “perskaitymas”, remiantis pasirinkta metafora, nėra vienareikšmiškas.
Apibendrinant, olfaktoterapijoje pasireiškia trys bruožai: triada, metafora ir išmonė.
Olfaktoterapijos poveikį žmogui galima palyginti su asociatyvinių metaforinių kortų*(*asociatyvinės metaforinės kortelės - nedidelio dydžio paveiksliukai neturintys jokios išankstinės reikšmės ar interpretacijos, plačiai naudojami, kaip darbo intrumentas) poveikiu. Ta pati korta skirtingiems žmonėms sukelia skirtingas emocijas, iššaukia skirtingas reakcijas, suteikia prieigą prie pasąmonėje užblokuotų išgyvenimų.
Tas pats kvapas skirtingiems žmonėms sukelia skirtingas asociacijas, vieniems malonias, kitiems priešingai. Nemalonus kvapas gali pažadinti sunkios patirties prisiminimus, kartais ir simbolių pagalba. Ingrind Ghesquiere geštalto krypties psichoterapeutė, psichologė, olfaktoterapeutė moko, jog svarbu jas „ Lȃcher prise“ (liet. paleisti).
Olfaktoterapija dar galima sugretinti ir su sapnų interpretavimo metodu, kur simbolis siejamas ryšyje su asmens istorine patirtimi. Įžymusis Karlas Gustavas Jungas, šveicarų psichiatras psichologas, analitinės psichologijos kūrėjas bei modernios psichologijos ir psichoterapijos tėvas, simbolius įvardina kaip daugiasluoksnius, nes jie gali turėti skirtingas reikšmes, priklausomas nuo konteksto ir interpretacijos, taipogi kviečiantis į gilesnį mąstymą. Simbolis jau pats savaime yra transformuojanti galia [8]. Dažnai simboliuose galima įžiūrėti paraleles su gyvenimu, kuris yra neatsiejama gamtos dalis, vadinasi, galioja ir bendri gamtos dėsniai. Simbolių formavimas vyksta pasąmonėje, kur turima asmens įspūdžių, žinojimo ir vaizdinių sinergija yra geriausia aktualios problemos
atsako forma. Ši sinergija pirmiausiai pasireiškia simbolio pavidalu, nes kitais būdais neįmanoma išreikšti. Simbolis - tiltas tarp sąmonės ir pasąmonės [8]. Pavyzdžiui, mandarinų ir apelsino eterinio aliejaus kvapas daugumai žmonių sukelia džiaugsmą, grąžina į vaikystę, yra susijęs su poilsiu, atsipalaidavimu, atostogomis, šeima, tėvų parama ir meile. Tačiau, jei žmogus, pavyzdžiui, turėjo sunkią vaikystę, tėvai nuolat barėsi vaiko akivaizdoje, jis jautėsi nemylimas, visa tai iškils į paviršių įkvėpus tokio, atrodytų, malonaus kvapo! Tokį žmogų
šis aromatas erzins, vargins. Dėl to svarbu olfaktoterapeuto turimos psichologinės žinios. Nekaltas kvapas įkvepiant „aklai“ gali nunešti į skaudžius praeities išgyvenimus. Psichoterapeutui tai galimybė prisiliesti ir performuoti, sukurti naują emocinę patirtį. Pirmas žingsnis - peržiūrėti traumą, kad būtų atitaisyti prisiminimai.
Olfaktoterapiją psichologo praktikoje rekomenduojama taikyti su ilgesnėmis pertraukomis tarp konsultacijų. Tai nėra taikoma kiekvienos konsultacijos metu. Išimčių būna, bet svarbu įvertinti kliento būseną, suteikti laiko paskirtų eterinių aliejų poveikiui, neskubėti “atverti visas duris” (skersvėjo mums nereikia!) per trumpą laiką. Tai ir pagarba procesui, ir apsauga klientui. Tarp susitikimų klientui rekomenduojamos namų užduotys. Tai jau kita tema.
Olfaktoterapija yra palyginti jaunas ir naujas terapijos metodas ir kol kas plačiau naudojamas tik Prancūzijoje, tačiau jau įsibėgėja ir kitose šalyse, tokiose kaip JAV, Australija, D.Britanija, Belgija ir pan. Lietuvoje - dar tik užuomazgos, tačiau jau pradedama taikyti.
Autorė olfaktoterapiją savo praktikoje taiko tiek individualiuose, tiek grupiniuose užsiėmimuose nuo 2021 metų ir yra atlikusi empirinius tyrimus, kuriais palaipsniui žada pasidalinti. Taip pat ir apie konsultavimo eiga, galimas darbo kryptis kituose straipsniuose.
Literatūros sąrašas
1. A.Lowen. Depresija ir kūnas. Leidykla “Liūtai ne avys” , 2022 - 20, 49 psl.
2. Alexander Mcfarlane. Kūnas meną viską. Kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas. Leidykla “ Liūtai ne avys” , 2020 –49, 53 psl.
3. Baudoux D. L’aromathérapie. Se soigner par les huiles essentielles. Bruxelles, editions Amyris, 2008.
4. Dr.Aletha Solter. Vaiko gijimas po trauminės patirties. Žmogaus psichologijos studija, 2023-55psl.
5. Faniel A. L'olfactothérapie - Sentir pour mieux se sentir. – Editions Amyris SPRL, 2012. – 213 psl.
6. Géraud G., Mary R., Sommerard J-Ch., Béhar C. Le Guide de l'olfactothérapie: Les huiles essentielles pour soigner notre corps et accompagner nos émotions, - Paris, Editions Albin Michel, 2011. – 301 psl.
7. Gilles'is Fournil https://www.olfactotherapie.co
8. Gražina Gudaitė Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose. “Tyto alba” .Vilnius 2001- 30, 76 psl
9. Liudmila Andrikienė, Eugenijus Laurinaitis, Raimundas Milašiunas. Psichoanalitinė psichoterapija. Leidykla Vaistų žinios. Vilnius, 2013 –73, 177,180, 496 psl.
10. Liudmila Lebedeva. Projekcinis piešinys. Dailės terapijoje: požymių ir interpretacijų enciklopedija. Žmogaus
psichologijos studija. 2021.
11. Maria Fürst. Psichologija. LUMEN leidykla. Vilnius 2000 - 90 psl.
12. Maurice Merleau -Ponty. Juslinio suvokimo fenomenologija. Baltos lankos 2018.
13. Michailas Filiajevas, Lana Bojeva. Kita psichosomatikos pusė. PSY2.0 mąstymas, 2021 - 117,123
14. P. Francome https://www.pierrefranchommelab.com
15. Robert M. Sapolsky. Elgesys. Kitos knygos, 2022.
16. Sigmund Freud. Gedulas ir melancholija. Anapus malonumo principo. Ego ir Id.Vaga. Vilnius, 2020 -112 psl.
Kommentare